Niūriaspalvis auksavabalis – skėtinė rūšis
Niūriaspalvis auksavabalis – skėtinė rūšis. Išsaugojus jo buveines bus išsaugotos ir buveinės dešimtims kitų retų organizmų.
Niūriaspalvis auksavabalis (lot. Osmoderma eremita sensu lato) – auksavabalių šeimos vabalas. Kūnas 22-32 mm ilgio, juodas ar juodai rudas, kiek metališko atspalvio. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Rūšis yra ypač pažeidžiama dėl tinkamų buveinių trūkumo ir didelių atstumų tarp jų. Pamatyti niūriaspalvį auksavabalį yra tikra sėkmė, suaugėliai skraido liepos rugpjūčio mėnesiais, gyvena maždaug mėnesį.
Vabalo lervos Lietuvoje vystosi trūnijančioje gyvų lapuočių, dažniausiai ąžuolų, medienoje. Vystymosi trukmė – 2 – 4 metai. Mūsų klimato sąlygomis toks ąžuolo kamienas dar turi būti įšildomas saulės. Nors vabalas gali gyventi pamiškėse ar net miškuose esančiuose medžiuose, tačiau tipiška šio vabzdžio buveinė – medžiais apaugusi ganykla. Buveinei būdinga ne tik miškų flora ir fauna. Jose aptinkamos ir atviroms vietoms būdingos retos rūšys.
Brandūs medžiai - unikali buveinė
Įspūdingai atrodantys seni medžiai yra ne tik istorinis ir kultūrinis palikimas, puošiantis mūsų šalies kraštovaizdį, bet ir unikali buveinė daugeliui organizmų. Ypač vertingi tiek pavieniui, tiek grupėmis augantys senesni nei 100 metų ąžuolai. Viename tokiame medyje aptinkami keli šimtai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių, o iš viso su brandžiais ąžuolais susiję daugiau kaip 1000 skirtingų organizmų rūšių. Dalis šių organizmų yra prisitaikę gyventi tik senuose medžiuose ir jų išlikimas priklauso nuo tokių medžių likimo.
Negyvos medienos svarba
Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet stuobriai, sausuoliai ir virtuoliai yra neatsiejama sveiko miško dalis. Grybauti trukdantys virtuoliai, uoksėti stuobriai, supuvusių kamienų dalys ir kitos žuvusių medžių liekanos, kurios miestiečiui atrodytų kaip nesutvarkyto miško rezultatas, yra tai, kas paverčia mišką tikra giria. Žuvę medžiai ir jų dalys, mokslininkų vadinamos negyva mediena, yra tūkstančių įvairių organizmų gyvenamoji aplinka, maistas ar laikina slėptuvė.
Dirbtinės buveinės - inkilai
Verkių regioniniame parke gegužę buvo pastatyti 2 išskirtiniai inkilai, skirti vabzdžiams, paukščiams ir šikšnosparniams. Jie traukia parko lankytojų akį vien dėl savo dydžio: jie aukštesni net už krepšininkus ir siekia 250 cm!
Inkilai – tai dirbtinės drevės, padedančios spręsti svarbią dabartinės gamtosaugos problemą – senų, drevėtų medžių trūkumą ir rūšių, kurios gyventų šiose drevėse, nykimą.
